Paminklas kunigaikščiui Jonušui Radvilai (skulptorius Juozas Zikaras). prie Biržų tvirtovės rūmų griuvėsių.⚜️
1931 m.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
1931 m.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Paskutiniai LDK piliečiai⚜️
XIX a. pabaigoje, kai buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse vis stiprėjo lietuvių, lenkų ir baltarusių tautiniai judėjimai, dalis senosios bajorijos, kaip atsvara tam, susibūrė į kultūrinį ir politinį judėjimą Krajowcy – nuo žodžio *kraj* (kraštas). Judėjimo esmė buvo ta, kad žmogaus tapatybę turi lemti ne tik kalba ar tautybė, bet ir ištikimybė savo istoriniam kraštui – buvusiai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Dauguma judėjimo narių save siejo su XVI amžiaus lenkakalbe Lietuva.
Krajowcy siekė išsaugoti daugiatautę LDK idėją, kurioje lietuviai, lenkai, gudai, žydai ir kitos tautos galėtų gyventi vienoje politinėje erdvėje. Jie priešinosi augančiam tautiniam susiskaldymui ir tikėjo, kad buvusios LDK žemės gali būti atkurtos kaip moderni federacinė arba autonominė valstybė. Vieni aktyviausių judėjimo veikėjų buvo Mykolas Pijus Römeris, Romanas Skirmuntas, Konstancija Skirmuntaitė, Tadas Vrublevskis ir kiti senųjų giminių atstovai.
Vieni judėjimo nariai palaikė labiau Lietuvai palankesnę kryptį, kurioje lietuviams ir Lietuvos bajorijai atitektų pagrindinis šalies valdymas, o kiti laikėsi labiau Abiejų Tautų Respublikos įkvėptos minties, kad Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turi atkurti bendrą valstybę pagal senuosius principus.
Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui judėjimas pradėjo irti – viena dalis atsitraukė nuo artėjančio fronto, o kiti įsiliejo į vietinius lietuvių, gudų ir lenkų tautinius judėjimus. Vėliau Vilniaus klausimas galutinai suskaldė buvusius bendraminčius. Tačiau jų idėja taip ir liko viena iš paskutinių pastangų atgaivinti senąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietinę tapatybę ir tradicijas.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
XIX a. pabaigoje, kai buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse vis stiprėjo lietuvių, lenkų ir baltarusių tautiniai judėjimai, dalis senosios bajorijos, kaip atsvara tam, susibūrė į kultūrinį ir politinį judėjimą Krajowcy – nuo žodžio *kraj* (kraštas). Judėjimo esmė buvo ta, kad žmogaus tapatybę turi lemti ne tik kalba ar tautybė, bet ir ištikimybė savo istoriniam kraštui – buvusiai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Dauguma judėjimo narių save siejo su XVI amžiaus lenkakalbe Lietuva.
Krajowcy siekė išsaugoti daugiatautę LDK idėją, kurioje lietuviai, lenkai, gudai, žydai ir kitos tautos galėtų gyventi vienoje politinėje erdvėje. Jie priešinosi augančiam tautiniam susiskaldymui ir tikėjo, kad buvusios LDK žemės gali būti atkurtos kaip moderni federacinė arba autonominė valstybė. Vieni aktyviausių judėjimo veikėjų buvo Mykolas Pijus Römeris, Romanas Skirmuntas, Konstancija Skirmuntaitė, Tadas Vrublevskis ir kiti senųjų giminių atstovai.
Vieni judėjimo nariai palaikė labiau Lietuvai palankesnę kryptį, kurioje lietuviams ir Lietuvos bajorijai atitektų pagrindinis šalies valdymas, o kiti laikėsi labiau Abiejų Tautų Respublikos įkvėptos minties, kad Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turi atkurti bendrą valstybę pagal senuosius principus.
Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui judėjimas pradėjo irti – viena dalis atsitraukė nuo artėjančio fronto, o kiti įsiliejo į vietinius lietuvių, gudų ir lenkų tautinius judėjimus. Vėliau Vilniaus klausimas galutinai suskaldė buvusius bendraminčius. Tačiau jų idėja taip ir liko viena iš paskutinių pastangų atgaivinti senąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietinę tapatybę ir tradicijas.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Žvalgybiniai lėktuvai LVG C,VI Kauno aerodrome su pirmaisiais Lietuvos karinės aviacijos ženklais.🪽
1919 m.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
1919 m.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Vilniaus siela🕯
Liudvikas Abramovičius gimė 1879 m. Maskvoje senoje bajorų šeimoje, tačiau savo tikraisiais namais visą gyvenimą laikė ne Rusiją ar Lenkiją, o Vilnių ir istorinę Lietuvą. Jaunystėje persikėlęs į Vilnių jis greitai įsitraukė į intelektualinį ir politinį miesto gyvenimą. Abramovičius priklausė tai kartai, kuri save laikė paskutiniaisiais senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonėmis – žmonėmis, kuriems Vilnius buvo ne tik miestas, bet ir istorinės valstybės širdis.
Didžiąją gyvenimo dalį jis paskyrė spaudai, istorijai ir politikai. 1912 m. jis tapo Vilniuje leidžiamo laikraščio „Przegląd Wileński“ redaktoriumi. Per savo leidinius Abramovičius gynė mintį, kad buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės neturi būti skaldomos pagal kalbą ar tautybę. Dėl tokių pažiūrų jo leidiniai ne kartą buvo konfiskuojami tuometinės Lenkijos valdžios.
Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vilniaus klausimas suskaldė visą regioną, lenkakalbis Abramovičius atvirai teigė, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai be jokių papildomų sąlygų. Kaip kompromisinį sprendimą jis siūlė lenkų kultūrinę autonomiją Vilniaus krašte. Iš pradžių Želigovskio maištą jis vertino gana palankiai, manydamas, kad tai vietinių gyventojų sukilimas, turintis atkreipti Lietuvos dėmesį į Vilniaus krašto problemas. Tačiau netrukus suprato, kad tai neturi nieko bendro su vietiniu judėjimu, o visas „maištas“ buvo tik pridengta Vilniaus krašto aneksija į Lenkiją. Po šių įvykių jis ne kartą lankėsi Lietuvoje ir Okupuotuose kraštuose. Vienas žinomiausių jo vizitų buvo 1927 m., kai Abramovičius dalyvavo signataro Jono Basanavičiaus laidotuvėse Vilniuje, kuriose sakė kalbą.
1939 m. mirus Liudvikui Abramovičiui, jo netektį skaudžiai išgyveno ir artimi bendražygiai. Abramovičiaus mirties dieną Mykolas Pijus Römeris savo dienoraštyje rašė:
Iki pat mirties Abramovičius liko ištikimas savo idėjai – Lietuvai, kurios pagrindas turėjo būti ne kalba ar tautybė, o bendra istorija, Vilnius ir senoji LDK tradicija.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Liudvikas Abramovičius gimė 1879 m. Maskvoje senoje bajorų šeimoje, tačiau savo tikraisiais namais visą gyvenimą laikė ne Rusiją ar Lenkiją, o Vilnių ir istorinę Lietuvą. Jaunystėje persikėlęs į Vilnių jis greitai įsitraukė į intelektualinį ir politinį miesto gyvenimą. Abramovičius priklausė tai kartai, kuri save laikė paskutiniaisiais senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonėmis – žmonėmis, kuriems Vilnius buvo ne tik miestas, bet ir istorinės valstybės širdis.
Didžiąją gyvenimo dalį jis paskyrė spaudai, istorijai ir politikai. 1912 m. jis tapo Vilniuje leidžiamo laikraščio „Przegląd Wileński“ redaktoriumi. Per savo leidinius Abramovičius gynė mintį, kad buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės neturi būti skaldomos pagal kalbą ar tautybę. Dėl tokių pažiūrų jo leidiniai ne kartą buvo konfiskuojami tuometinės Lenkijos valdžios.
Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vilniaus klausimas suskaldė visą regioną, lenkakalbis Abramovičius atvirai teigė, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai be jokių papildomų sąlygų. Kaip kompromisinį sprendimą jis siūlė lenkų kultūrinę autonomiją Vilniaus krašte. Iš pradžių Želigovskio maištą jis vertino gana palankiai, manydamas, kad tai vietinių gyventojų sukilimas, turintis atkreipti Lietuvos dėmesį į Vilniaus krašto problemas. Tačiau netrukus suprato, kad tai neturi nieko bendro su vietiniu judėjimu, o visas „maištas“ buvo tik pridengta Vilniaus krašto aneksija į Lenkiją. Po šių įvykių jis ne kartą lankėsi Lietuvoje ir Okupuotuose kraštuose. Vienas žinomiausių jo vizitų buvo 1927 m., kai Abramovičius dalyvavo signataro Jono Basanavičiaus laidotuvėse Vilniuje, kuriose sakė kalbą.
1939 m. mirus Liudvikui Abramovičiui, jo netektį skaudžiai išgyveno ir artimi bendražygiai. Abramovičiaus mirties dieną Mykolas Pijus Römeris savo dienoraštyje rašė:
Jis buvo nepaprasto talento publicistas, turėjo nuostabų ir aštrų rašiklį. Iki galo – usque ad finem – jis liko ištikimas vadinamiesiems krajovcams , kurie buvo paremti Didžiosios Lietuvos valstybingumo idėja, jungiančia etnografinės Lietuvos ir Lietuvos Rusios žemes su sostine Vilniumi. Jis turėjo drąsos pasipriešinti lenkų nacionalizmui ir lenkų valstybingumui istorinėse Lietuvos žemėse. Jam tai buvo dar sunkiau, nes jis buvo lenkas. Bet pirmiausia jis buvo vilnietis ir Lietuvos, o ne pačios Lenkijos sūnus. Liudvikas Abramovičius turėjo temperamentą, o jo paties ideologinės pozicijos vienišumas ir reiškiamų politinių nuomonių nepopuliarumas jo negąsdino ir neskatino trauktis, veikiau suteikė energijos ir sustiprino pasipriešinimą. Jis ėjo per gyvenimą neatitraukdamas akių nuo savo idėjos žvaigždės
Iki pat mirties Abramovičius liko ištikimas savo idėjai – Lietuvai, kurios pagrindas turėjo būti ne kalba ar tautybė, o bendra istorija, Vilnius ir senoji LDK tradicija.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Antalinos, Utenos, Kuktiškių ir Siesikų dvaro rūmai, pavaizduoti bajoro Mečislovo Jaloveckio piešiniuose🎨
1950–1962 m.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
1950–1962 m.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Kunigaikštystės dukra⚜️
Konstancija Skirmuntaitė gimė 1850 m. senoje Skirmuntų giminėje, kurios šaknys buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje siekė net XIII amžių. Nors augo lenkiškai kalbančioje bajorų aplinkoje Pinsko krašte, save ji pirmiausia laikė ne lenke, o istorinės Lietuvos žmogumi. XIX a. pabaigoje, Skirmuntaitė atvirai pabrėžė savo ryšį su Lietuva ir senąja LDK tradicija. Ji priklausė tai kartai, kuri save laikė paskutiniaisiais senojo krašto piliečiais.
Neturėdama formalaus istorinio išsilavinimo, Konstancija parašė kelis istorinius veikalus apie Lietuvos praeitį. Savo darbuose ji ypatingai aukštino Mindaugą, Vytautą Didįjį ir ankstyvąją Lietuvos valstybę, o jos knygos apie Lietuvos istoriją buvo verčiamos ir skaitomos tarp lietuvių tautinio atgimimo veikėjų. Ji aktyviai bendravo su Jonu Basanavičiumi, Adomu Jakštu, buvo Lietuvių mokslo draugijos narė ir nuolat rašė ne tik lenkų, bet ir lietuvių spaudai.
Skirmuntaitė priklausė Krajowcy judėjimui ir tikėjo, kad žmogaus tapatybę lemia ne tik kalba, bet ir ištikimybė savo kraštui. Nors pati kasdien kalbėjo lenkiškai, ji save vadino lietuve ir ne kartą kritikavo tiek lenkų, tiek lietuvių kraštutinį nacionalizmą. 1914 m. ji net išleido lietuvišką brošiūrą, kurioje ragino žmones nevertinti savo istorijos vien pagal kalbą. Laiškuose Basanavičiui ji save net vadino „paskutine mohikane“ – viena paskutiniųjų senosios Lietuvos žmonių.
Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Lietuva ir Lenkija pasirinko skirtingus kelius, Skirmuntaitė atsidūrė tarp dviejų pasaulių. Ji kritikavo Želigovskio veiksmus Vilniuje ir neslėpė nusivylimo tuo, kaip nyksta senoji LDK pilietinė idėja. 1934 m. mirus Konstancijai Skirmuntaitei, su ja simboliškai baigėsi ir viena paskutinių bajorų kartų, kuri save laikė ne tik lenkais ar lietuviais, bet pirmiausia – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonėmis.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Konstancija Skirmuntaitė gimė 1850 m. senoje Skirmuntų giminėje, kurios šaknys buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje siekė net XIII amžių. Nors augo lenkiškai kalbančioje bajorų aplinkoje Pinsko krašte, save ji pirmiausia laikė ne lenke, o istorinės Lietuvos žmogumi. XIX a. pabaigoje, Skirmuntaitė atvirai pabrėžė savo ryšį su Lietuva ir senąja LDK tradicija. Ji priklausė tai kartai, kuri save laikė paskutiniaisiais senojo krašto piliečiais.
Neturėdama formalaus istorinio išsilavinimo, Konstancija parašė kelis istorinius veikalus apie Lietuvos praeitį. Savo darbuose ji ypatingai aukštino Mindaugą, Vytautą Didįjį ir ankstyvąją Lietuvos valstybę, o jos knygos apie Lietuvos istoriją buvo verčiamos ir skaitomos tarp lietuvių tautinio atgimimo veikėjų. Ji aktyviai bendravo su Jonu Basanavičiumi, Adomu Jakštu, buvo Lietuvių mokslo draugijos narė ir nuolat rašė ne tik lenkų, bet ir lietuvių spaudai.
Skirmuntaitė priklausė Krajowcy judėjimui ir tikėjo, kad žmogaus tapatybę lemia ne tik kalba, bet ir ištikimybė savo kraštui. Nors pati kasdien kalbėjo lenkiškai, ji save vadino lietuve ir ne kartą kritikavo tiek lenkų, tiek lietuvių kraštutinį nacionalizmą. 1914 m. ji net išleido lietuvišką brošiūrą, kurioje ragino žmones nevertinti savo istorijos vien pagal kalbą. Laiškuose Basanavičiui ji save net vadino „paskutine mohikane“ – viena paskutiniųjų senosios Lietuvos žmonių.
Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Lietuva ir Lenkija pasirinko skirtingus kelius, Skirmuntaitė atsidūrė tarp dviejų pasaulių. Ji kritikavo Želigovskio veiksmus Vilniuje ir neslėpė nusivylimo tuo, kaip nyksta senoji LDK pilietinė idėja. 1934 m. mirus Konstancijai Skirmuntaitei, su ja simboliškai baigėsi ir viena paskutinių bajorų kartų, kuri save laikė ne tik lenkais ar lietuviais, bet pirmiausia – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonėmis.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
❤3
Sveikiname visus su Jo Didenybės Karaliaus Mindaugo 773-iosiomis karūnavimo metinėmis!👑
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Grafų Pliaterių Lyksnos dvaro rūmai. Nuo 1815 m. dvare su motina gyveno Emilija Pliaterytė.⚜️
1890-1905
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
1890-1905
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Grafas Jurgis Pliateris su svečiais prie Švėkšnos dvaro rūmų.⚜️
1939 m.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
1939 m.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Generolas leitenantas Vilhelmas fon Urachas (Mindaugas II) su kariais Viurtemberge🗡
1914 m.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
1914 m.
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Forwarded from Lithuania’s School of Thought
Fyodor Dostoevsky Lithuanian ancestry legacy 🇱🇹
In a 1897 letter by Anna Grigorievna Dostoevskaya, who was Fyodor's widow, wrote about her husband repeatedly told that his family originally came from Lithuania during Grand duchy of Lithuania, from Pyotr Dostoevsky a marshal of Pinsk, who was elected to the Sejm in 1598. The family has lived in Dostoevo, near Pinsk. Even more strikingly is that even Fyodor's daughter Lyubov Dostoevskaya wrote that she had heard her own father and uncles say: “Мы, Достоевские, литовцы, но не поляки” - We Dostoevskys are Lithuanians, but not Poles.
In a 1897 letter by Anna Grigorievna Dostoevskaya, who was Fyodor's widow, wrote about her husband repeatedly told that his family originally came from Lithuania during Grand duchy of Lithuania, from Pyotr Dostoevsky a marshal of Pinsk, who was elected to the Sejm in 1598. The family has lived in Dostoevo, near Pinsk. Even more strikingly is that even Fyodor's daughter Lyubov Dostoevskaya wrote that she had heard her own father and uncles say: “Мы, Достоевские, литовцы, но не поляки” - We Dostoevskys are Lithuanians, but not Poles.
Please open Telegram to view this post
VIEW IN TELEGRAM
Iliustracijos iš A. Eidinto knygos „Kitokios istorijos ilgesys“
Monarchistai | Paremti | Susisiekti
Trumpa ištrauka iš knygos:
„Mindaugas II, pamatęs balsuojančių „už“ rankų mišką, garsiai, bet su pastebimu palengvėjimu atsikvėpė – Lietuvos žmonių parama, jų palankios nuomonės jis laukė ir troško.“
Monarchistai | Paremti | Susisiekti